Man regis, visi nelaimingi. Žmonės nuolatos užsiėmę: dirba
viršvalandžius, prižiūri vaikus, vyrą, siekia karjeros, diplomo,
galvoja, ką darys rytoj, ką dar reikia įsigyti, ko jiems trūksta, kad
nesijaustų nevisaverčiai . Galų gale tik nedaugelis man yra
prisipažinę: „Aš nelaimingas”. Dauguma sako: „Gyvenu nuostabiai,
man pavyko gauti visko, ko troškau”. Tuomet aš jų klausiu:
„Kas padaro tave laimingą?” Atsakymas: „Turiu viską, apie
ką žmogus gali svajoti: šeimą, namus, darbą, sveikatą”.
Aš vėl klausiu: „Ar kada nors pagalvojai, ar tai viskas, ko gali norėti iš
gyvenimo?” Atsakymas: „Taip, tai viskas, ko galima trokšti”. O
aš nenusileidžiu: „Vadinasi, gyvenimo prasmė yra darbas, šeima,
vaikai, kurie užaugę tave paliks, žmona ar vyras, kurie laikui
bėgant elgsis labiau kaip draugai nei tikri įsimylėjėliai. Darbas
kada nors baigsis. Ką darysi, kai taip atsitiks?” Atsakymo nėra.
Jie pakeičia pokalbio temą.
O iš tiesų jų atsakymas turėtų būti toks: „Kai mano vaikai
užaugs, kai mane su vyru ar žmona sies labiau draugystė nei
aistringa meilė, kai išeisiu į pensiją, turėsiu ganėtinai laisvo laiko
įgyvendinti savo svajonę - keliauti”.
Klausimas: „Bet ar nesakei, kad esi laimingas šią akimirką?
Argi nedarei to, apie ką visada svajojai?” Tada jie atšauna, kad
yra labai užsiėmę, ir pakeičia pokalbio temą.
Jei ir toliau primygtinai klausinėju, pagaliau prisipažįsta, kad
jiems kai ko stinga: įmonės savininkas dar nepasirašė savo išsvajotos
sutarties, namų šeimininkė norėtų tapti labiau nepriklausoma
arba turėti daugiau pinigų, įsimylėjęs vaikinas bijo prarasti
mylimąją, ką tik baigęs mokslus jaunuolis svarsto, ar pats
išsirinko savo kelią, ar kas nors kitas už jį tai padarė, dantistas
norėtų būti dainininku, dainininkas norėtų būti politiku, politikas
norėtų būti rašytoju, rašytojas norėtų būti valstiečiu. Ir net
tada, kai sutinku žmogų, užsiimantį tuo, apie ką svajojo, suvokiu,
kad jo siela blaškosi, neranda ramybės. Ir tada aš noriu dar
kartą paklausti: „Ar tu tikrai laimingas?”