Viena kinų legenda pasakoja apie bendruomenę,kurioje gyveno labai vargingi žmonės.Kiekvienos šeimos vienintelis turtas buvo arklys,kuriuo jie keliaudavo į laukus.Vienas berniukas ir senas jo tėvas buvo pati skurdžiausia šeima.Vieną vakarą,ruošdamiesi keliausti į laukus dirbti,jie pastebėjo,kad arklys dingo.Naujieną akimirksniu sužinojo visas kaimas ir visi atėjo pas seną senuką pareikšti užuojautos."Kodėl manote,kad tai blogai?"-tarė senis,nustebindamas visus.Po kurio laiko arklys grįžo ir atsivedė su savimi septynis laukinius arklius.Senuko ir jo sūnaus šeima tapo pati turtingiausia,o visi gyventojai atėjo pasidžiaugti su jais."Kodėl manote,kad tai gerai?"-vėl tarė senis,nustebindamas visus.Tiesą sakant,sūnus,jodydamas arklį,susilaužė abi kojas.Šeimai ėmė trūkti jo darbo rankų.Visi kaimo gyventojai vėl aplankė šeimą ir pareiškė užuojautą dėl to,kas nutiko,tačiau senis ir vėl buvo ramus:"Kodėl manote,kd tai nelaimė?".Po kelių dienų kaimą užpuolė žiaurūs plėšikai,kurie nužudė visus jaunus gyventojus,didvyriškai,bet bergždžiai bandžiusius gintis ir saugoti savo skurdžius namus.Vaikinas,kuris negalėjo dalyvauti kovoje,buvo vienintelis išsigelbėjęs jaunuolis.



Gyveno kartą toks labai taupus Suvalkietis. Dirbo jis sunkiai ir daug, buvo labai sąžiningas, nieko neapgaudinėjo ir nesukčiavo, tačiau pinigų jam gyvenime vis trūko. Kiekvieną savaitę svajodavo, kada gi sėkmė jį aplankys ir likimas atlygins už viso gyvenimo triūsą: labiausiai tikėjosi laimėti loterijoje, mat kaime jau keliems žmonėms buvo pasisekę. Eidavo žmogelis kiekvieną sekmadienį į bažnyčią, atlikdavo išpažintį, kartais iš solidarumo paaukodavo vieną kitą litą, bet kiekvieną kartą neišvengiamai kreipdavosi į Dievą tokiu tekstu: Dieve, prašau tavęs, padaryk taip, kad pagaliau laimėčiau loterijoje, aš ir toliau sunkiai dirbsiu, neišpuiksiu ir aukosiu. Ir taip kiekvieną savaitę. Po kelių metų, Suvalkiečio įpročiams nepasikeitus ir loterijoje jam vis dar nelaimėjus, Dievui ta pati gaida pabodo ir nusprendė jis žmogelio pasigailėti, taigi paskutinį kartą jam išsakius savo maldas bažnyčioje, Dievas pagaliau neiškentęs prabilo: Brangus žmogau, aš tau pažadu, padarysiu taip, kad tu laimėtum kad ir patį didžiausią prizą koks tik bus lošime, jo užteks tau, tavo šeimai, giminei ir draugams, galėsi pasistatyti naują namą, ūkį, nusipirkti gyvulių ir nematyti vargo visą likusį gyvenimą. Tik tu būk geras, nusipirk pagaliau bilietą…