Gyvenimas yra grožis, žavėkis juo, gyvenimas yra palaima, naudokis ja,
Gyvenimas yra sapnas, paversk jį realybe, gyvenimas yra iššūkis, priimk jį,
Gyvenimas yra pareiga, atlik ją, gyvenimas yra žaidimas, žaisk jį
Kas yra Meilė?
Meilė tai...
Nesumeluoti žodžiai, kad daugiau nieko pasaulyje nereikia, tai žiūrėti kiaurai sieną per pamoką, tai žibučių puokštė suskinta žinant kam ją dovanosi, tai pirmoji nevarginanti bemiegė naktis, tai raudono vyno taurė užkandant bučiniu ir netobuli, bet nuoširdūs žodžiai, kurių į jokias eiles neiškeistum, tai noras krauju ant sienos rašyti jos – jo vardą, tai suvokimas, kad jau nebijai mirties, tai šokis lietuje skambant tik lašų muzikai, tai visiška dvasios ramybė, tai noras kartu turėti vaikų, tai pasiutusiai lėtos vienatvės valandos jai – jam užtrukus grįžti..., tai smulkmena gauta vasario 14 –aja, tai noras valandų valandas stebėti ją – jį miegant, tai gebėjimas pažinti jos – jo žingsnius laiptinėje, tai nepasotinamas jos – jo kūno, balso, kvapo troškulys, tai noras kartu tylėti, tai laiškeliai vonioje ant veidrodžio, tai jausmas be kurio pasaulis būtų nespalvotas...



Nesielvartaukite dėl praradimų - prarasti galite tik tai, kas netikra, o kai tai jau bus praeityje, su jumis liks tai, kas tikra.

Būna, kad randi akmenėlį prie jūros, ir kažkodėl jis tau pasiutusiai
mielas...
Arba rudeninis medžio lapas - toks paprastas ir toks
gražus...
Arba mėgstama daina: dainuoji ir nenusibosta net po 1000-tojo
karto...
Taip ir tu kaip tas akmenėlis pasiutusiai miela, paprasta kaip
rudeninis lapas ir neatsibostanti kaip mėgstama daina...

taip...mes visi gyvename kartu, po tuo pačiu žvaigždžių stogu, tačiau visi esame atsakingi už save, ne už draugą, artimąjį, ar už kažką, bet už save...turime padaryti savo gyvenimą tokį, kad jis būtų mums mielas, kad tas gyvenimas vestų link savęs, link savo širdies... turime visas pastangas sudėti į savęs pažinimą, nes kitoks gyvenimas yra nieko vertas.

„Galvokite apie dvasios malonumus. Tikrieji lobiai yra dvasioje. Jie negenda,nepūva, jų nereikia saugoti. Žemėje viskas trumpaamžiška. Bet dvasia nežino laiko. Tai yra amžinybė. Išeik į dieviškas mintis ir tau niekada nebeskaudės galvos, nebus žemiškų kančių.“ V.Kazlauskas


O gal verčiau įsimylėti ir mylėti taip, kad šitas jausmas nenutrenktų niekada žemyn.
Įsimylėti ir mylėt nereikalaujant nieko, nesitikint kažko, dėl ko po to reikėtų nusivilti ir kentėt.
Mylėti taip, kad džiaugsmas lietųsi, kad nepamintum niekieno orumo, kad neišaukštintum kieno vertės.


Reikia prarasti, jei norime rasti. Kas yra neišlaikoma, leiskime nukristi. Yra žmonių, kurie negali pergyventi savojo „aš“ netekties. Jie verkia, kad turi tik vieną savojo „aš“egzempliorių. Tačiau žmogus turi daug „aš“, tartum svogūnas sluoksnių. Esmė visuomet paaiškės dar vieną sluoksnelį nuėmus. Keista, kaip atkakliai žmogus prie savo prietaro prisirišęs. Jis iškenčia didžiausias kančias, kad tik liktų prie „savo“.
Hugo Balo, ekspresionistas, 1916

Neleisti savęs įskaudinti reiškia suprasti, kad atsakai už savo jausmus ir pasirenki vidinę ramybę nepaisant to, kas vyksta aplinkui. Jausdamas pagiežą ir skriaudą, leidi sau smerkti ir teisti kitus. Smerki kitus už tai, kad jie neprotingi, nejautrūs, nemandagūs, pasipūtę, savanaudiški. Tuomet jų elgesys tave žeidžia ir skaudina. Ko gero, nesupranti, kad teisdamas kitą, charakterizuoji ne juos, o save. Tampi žmogumi, kuris teisia kitus.
(Wayne W.Dyer)