Kaip iveikti baime ir pajausti saugumo jausma is knygos Paulo Coelho, BRIDA


Magas žinojo, kodėl taip atsitinka. Ir kūnu, ir dvasia buvo patyręs, ką reiškia tie keisti Dievo įrankiai.
– Išmokykite mane Saulės Tradicijos, – primygtinai paprašė ji.

Magas patarė Bridai prisiglausti prie atsikišusios uolos ir pailsėti.
– Gali neužsimerkti. Žiūrėk į aplinkinį pasaulį ir suvok tai, ką pajėgi suvokti. Saulės Tradicija kiekvieną akimirką kiekvienam žmogui atskleidžia amžinąją išmintį.
Brida padarė tai, ką liepė Magas. Tačiau pagalvojo, kad jis pernelyg skuba.
– Tai pirmoji ir svarbiausioji pamoka, – tarė jis. – Jos kūrėjas – ispanų mistikas, suvokęs tikėjimo prasmę. Tai buvo Šventasis Kryžiaus Jonas.
Jis pažvelgė į merginą, pasikliaujančią juo visa savo esybe, visa širdimi melsdamas, kad ji suprastų tai, ko mokoma. Šiaip ar taip, ji buvo jo Antroji Pusė, nors to dar nežinojo, nors dar buvo per jauna ir pernelyg apžavėta šios Žemės žmonių ir daiktų.

Prietemoje Brida pamatė, kaip Magas eina miško link ir dingsta tarp medžių po kairei. Jai buvo baisu likti vienai, bet ji stengėsi tvardytis. Tai buvo jos pirmoji pamoka, ir ji privalėjo laikytis ramiai ir valdyti nervus.
„Jis apsiėmė mane mokyti. Nevalia jo apvilti“.
Ji buvo patenkinta savimi ir drauge stebėjosi, kad viskas vyksta taip sklandžiai. Vis dėlto ji niekada neabejojo savo sugebėjimais – jais didžiavosi – ir tuo, kas ją čionai atvedė. Buvo įsitikinusi, jog, užsiglaudęs kur nors už uolos, Magas akylai ją stebi, norėdamas pamatyti, ar ji sugeba išmokti pirmąją magijos pamoką. Jis kalbėjo jai apie drąsą, tad, netgi bijodama – jos vaizduotė jau piešė kobras ir skorpionus, kurių knibždėte knibžda šioje uoloje, – ji privalėjo dėtis drąsi. Netrukus jis sugrįš, ir prasidės jos pirmoji pamoka.
„Esu stipri ir ryžtinga moteris“, – kartojo ji sau pusbalsiu. Ji jautėsi esanti išskirtinė, nes buvo čia, su tuo žmogumi, keliančiu visiems pagarbą ir baimę. Mintimis perbėgo visą vakarą, praleistą su juo drauge, prisiminė tą akimirką, kai jo balse išgirdo švelnumo gaidelę. „Nežinia, gal jis irgi laiko mane įdomia moterimi. Gal jis netgi panorės su manimi pasimylėti“. Tai nebūtų bloga patirtis; jo akys kažkaip keistai švietė.
„Kokios kvailos mintys!“ Ji buvo čia, priešaky dūlavo kažkas labai konkretaus – pažinimo kelias, ir staiga ji pasijuto esanti paprasta moteris. Susikaupusi pasistengė apie tai nebegalvoti ir kaip tik tą akimirką suvokė, jog prabėgo jau gana daug laiko, kai Magas paliko ją čia vieną.

Staiga ji pajuto, kad ją apima baimė: apie tą žmogų sklandė prieštaringi gandai. Kai kurie tvirtino, jog tai pats galingiausias Mokytojas iš visų tų, kuriuos jiems teko pažinti, jog vien savo proto galia jis sugeba keisti vėjo kryptį, atverti properšas debesyse. Brida kaip ir visi stebėjosi tokio pobūdžio ste-
buklais.
Tuo tarpu kiti, lankantys magijos pasaulį, tas pačias pamokas ir paskaitas kaip ir ji, tvirtino, kad jis – juodasis magas, kad kartą savo Galia jis sunaikinęs žmogų, nes įsimylėjęs jo žmoną. Kaip tik dėl to, nors ir būdamas Mokytojas, jis pasmerktas vienišas klajoti po miškus.
„Galimas daiktas, vienatvėje jis visai išprotėjo“, – ir Brida vėl pajuto baimės šuorą. Nors ir jauna būdama, ji suprato, kaip kenkia žmonėms vienatvė, ypač tuomet, kai jie tampa garbaus amžiaus. Jai pasitaikė sutikti žmonių, netekusių viso gyvenimo žavesio, nes jie pasidavė vienatvei ir, nebepajėgdami su ja grumtis, dvasiškai ištuštėjo. Daugiausia tai buvo žmonės, kurie, laikydami pasaulį gėdinga ir bešlove vieta, ištisus vakarus ir naktis skaičiuodavo svetimas nuodėmes. Tai buvo žmonės, likimo paversti visuotiniais teisėjais, teisiančiais visus, kas pakliūva. Galimas daiktas, Magas irgi išprotėjo nuo vienatvės.
Staiga visiškai šalia pasigirdo kažkoks brazdesys, ir jai krūptelėjo širdis. Ji jau nebesijautė palikta likimo valiai, kaip visai neseniai galvojo. Apsižvalgė, bet nieko nepastebėjo. Kažkur širdies gilumoje tvinksėjo baimė, bangomis plisdama po visą kūną.
„Reikia valdytis“, – pagalvojo ji, bet tai buvo neįmanoma. Vaidenosi kobros, skorpionai, vaikystės dienų baubai. Įsibaiminusi Brida jau nebepajėgė valdytis. Iškilo dar vienas vaizdinys: visagalis burtininkas su šėtono sutartimi rankose, siūlantis paaukoti savo gyvybę.
– Kur tu? – pagaliau neištvėrusi sušuko ji. Jau nenorėjo nieko stebinti. Norėjo nebent kaip galima greičiau dingti
iš čia.
Niekas neatsiliepė.
– Aš nenoriu čia būti! Gelbėkit!
Tačiau nieko daugiau nebuvo miške, pilname keistų šnaresių. Brida pajuto, jog miršta iš baimės, jog netenka sąmonės. Bet suprato, kad nevalia nualpti: juo labiau dabar, kai jis toli, nualpti būtų blogiausia. Ji privalo valdytis.
Dingtelėjus šiai minčiai, ji suvokė, jog kažkokia galia jos viduje grumiasi stengdamasi užvaldyti jos esybę. „Nevalia rėkti“, – tokia buvo pirmoji mintis. Rėkdama ji galėjo prisišaukti žmones, gyvenančius šiame miške, o miške gyvenantys žmonės gali būti pavojingesni už plėšriuosius žvėris.
„Tikiu, – ėmė ji tyliai kartoti. – Tikiu Dievą, tikiu savo Angelą Sargą, atvedusį mane čionai ir tebesergstintį. Nemoku to paaiškinti, bet žinau, kad jis šalia. Neužsigausiu kojos į akmenį“.
Paskutiniai žodžiai buvo iš vaikystėje išmoktos psalmės, kurios jau daugelį metų nebeprisiminė. Išmokė ją močiutė, mirusi ne per seniausiai. Taip būtų gera, jeigu močiutė būtų šalia, pagalvojo ji ir staiga pajuto šalia kažką draugiška.
Tuomet jai paaiškėjo, jog yra didelis skirtumas tarp pavojaus ir baimės.
„Tas, kuris gyvena Aukščiausiojo globoje, Visagalio šešėlyje pasilieka...“ – šiais žodžiais prasidėjo psalmė. Ji susivokė, jog prisimena visą psalmę, žodis žodin, lyg močiutė šią akimirką būtų šalia ir ją skaitytų. Brida pakartojo ją kelis sykius nesustodama ir, nors ir baimės gniaužiama, nusiramino. Šiuo metu ji neturėjo kitos išeities: arba tikėti Dievą ir savo Angelą Sargą, arba pulti į neviltį.
Ji pasijuto globojama. „Aš privalau tikėti, jog esu globojama. Negaliu to suvokti protu, bet jaučiu globą. Ir būsiu globojama visą naktį, nes pati viena nesugebėsiu iš čia išeiti“.Ji prisiminė, jog vaikystėje naktį dažnai atsibusdavo išsigandusi. Tuomet tėvas nešdavo ją prie lango ir rodydavo miestą, kur jie gyveno. Pasakodavo apie panaktinius, apie pienininką, kas rytą pristatantį pieną, apie kepėją, kas dieną kepantį duoną. Tėvas prašydavo ją išvyti tuos naktinius baubus, atviliotus naktį, ir vietoj jų pasikviesti žmones, budinčius tamsoje. „Naktis – tai tik paros dalis“, – sakydavo jis.
Naktis – tai tik paros dalis. Kaip ji jautėsi saugi šviesoje, taip galėjo jaustis saugi ir tamsoje. Leidžiantis sutemoms, ji imdavo šauktis globos. Ji turėjo tikėti. Ir tai buvo Tikėjimas. Tikėjimas buvo tai, ką ji jautė šiuo metu, nesuvokiamas šuolis į naktį, tokią pat tamsią kaip dabar. Ji buvo gyva tik todėl, kad tikėjo. Kaip ir stebuklais, kurių neįmanoma paaiškinti: vis dėlto jie atsitinka tiems, kas jais tiki.

„Jis man minėjo pirmą pamoką“, – tarė ji, staiga viską supratusi. Ji buvo saugi, nes tuo tikėjo. Brida ūmai pasijuto labai pavargusi po tiekos valandų įtampos. Ji vėl atsipalaidavo, jausdamasi vis saugesnė. Ji tikėjo. Tikėjimas saugojo nuo skorpionų ir kobrų, kurių galėjo būti šiame miške. Tikėjimas palaikė jos Angelą Sargą, budintį šalimais.
Ji vėl prisiglaudė prie uolos ir nejučia užsnūdo.