Manau pozityvumas priklauso nuo tokių esminių žmogaus sudedamų savybių, kaip: nuo meilės sau, tolerancijos, savivertės, pasitikėjimo savimi.

Savęs meilė, kaip sakyta, yra savivertės pamatas. O save mylėti reiškia save teigti, save gerbti, save vertinti, pasiekti harmoniją tarp angelo ir žvėries mumyse.

Visų pirma reikia pripažinti, kaip sunku save mylėti, o mylėti reikia. Juk mes nieko negalime pakeisti, nebent priimame tai, ką norime keisti. O priimti reiškia nesmerkti ir neteisti. Pasak Jung'o, mes negalime savęs nesmerkti ir neteisti, nebent save matome ir priimame tokius, kokie esame. Jis taip pat teigia, kad savęs priėmimas yra moralinės problemos esmė ir viso požiūrio į gyvenimą santrauka. Bet ką gi mes savyje randame ir kaip į tai žiūrime?

Iš tiesų, jei nenorime savęs apgaudinėti, privalome sutikti, kad save priimti su visu savo apgailėtinumu yra sunkiausia užduotis, kurios beveik neįmanoma įvykdyti. Todėl mes nedelsiame ir lengvabūdiškai renkamės sudėtingą veikimo eigą, visiškai ignoruodami tai, kas vyksta mumyse. Bet tuo tarpu pasineriame į kitų žmonių rūpesčius ir nuodėmes. Žinoma, šitai sudaro pasišventimo įspūdį, bet taip mes apgauname save ir mus supančius kitus žmones. Taip mes ir pabėgame nuo savęs.

Kai kurie psichologai pataria iš pirmo žvilgsnio, atrodo, labai paprastą pratimą: sakyk sau „aš save myliu ir vertinu". Šitai sakyk! Vėl ir vėl kartok! Sakyk tuos žodžius visur: namuose, gatvėje, vairuodamas automobilį, autobuse... Kartok šį sakinį visur. Kartok daugelį kartų. Juk jei aš save mylėsiu ir vertinsiu, nebijosiu bendrauti. Nebijosiu, ką kiti galvos apie mane. Nebijosiu, ar jie priims ir supras mane. Nebijosiu, ar jie pritars mano darbams, mano idėjoms ir mano kalboms. Jei save myliu ir vertinu, nepriklausau nuo kitų nuomonės apie mane. Aš pats sau galiu būti emocine atrama. Visa tai skamba labai paprastai, tarsi tai būtų tušti žodžiai. Bet verta juos pamėginti. Pažiūrėk veidrodyje į save ir garsiai sakyk: „Aš myliu save ir vertinu".

Kartais gali būti lengviau kitus suprasti, priimti ir jiems atleisti, negu save suprasti, priimti ir sau atleisti. Laimei, didesnė užuojauta, rodoma kitiems, galiausiai palengvina užuojautą sau pačiam.

Taigi, savosios vertės suvokimas, savigarba ir savęs meilė, kuri ir yra savivertės pamatas- nepaprastai svarbi asmenybės charakteristika. Savivertės lygis reguliuoja mūsų elgesį įvairiausiose gyvenimo srityse, didžiai veikia mūsų tarpasmeninius santykius, veiklos tikslų ir krypčių pasirinkimą ir jos efektyvumą, apsisprendimą krizinėse situacijose. Aukšta savigarba, sveika savęs meilė laiduoja sveiką pasitikėjimą savimi, teikia drąsos gyventi, suteikia optimizmo ir vilties ir, žinoma, asmenys su per daug aukšta saviverte yra panašu, kad bus egocentriški, savimeiliai, mylintys tik save , nematantys kitų.
Gyvendami mokomės rasti aukso vidurį tarp savęs nuvertinimo ir savęs pervertinimo.Gerbti ir mylėti save nereiškia neigti kitų interesus. Laimingi tie žmonės, kurie moka elgtis taip, kad aplinkiniai neužkrautų savo problemų.
"Būti kitų suprastam - ne svarbiausia gyvenime"