Atsisėdęs vyras pradėjo groti Vašingtono metro stotyje. Buvo
šaltas sausio rytas.
Jis grojo 6-ias Bacho kūrinius, apytikriai 45 minutes. Kadangi buvo piko
valanda, apskaičiuota, jog pro šalį praėjo tūkstančiai žmonių, dauguma
iš jų į darbą.
Tik praėjus trims minutėms vidutinio amžiaus vyras pastebėjo
grojantį smuikininką. Jis sulėtino tempą ir sustojo kelioms sekundėms,
bet greitai nuskubėjo savo keliais.
Po minutės smuikininkas gavo pirmąjį vieno dolerio banknotą. Jį
įmetė nė nesustojusi moteris. Po kelių minučių praeivis atsirėmė į
sieną, kad paklausytų smuikininko. Bet vyriškis pažiūrėjo į laikrodį ir
nuskubėjo savo reikalais. Aiškiai vėlavo į darbą. Tas, kuris atkreipė
didžiausią dėmesį, buvo 3 metų vaikas. Jis įsistebeilijo į muzikantą ir
stovėjo tol, kol mama grubiai jį patempė už rankos ir jis atsukęs galvą
buvo priverstas eiti su mama. Tai pasikartojo net su keliais vaikais –
visi tėvai privertė juos nueiti šalin. Per 45 minutes kol muzikantas
grojo tik 6 žmonės trumpam buvo sustoję „valandėlei". Apytiksliai 20
žmonių įmetė pinigus į smuiko dėklą. Per 45 minutes muzikantas surinko
32$.
Kai jis baigė groti ir aplinkui tapo tylu, niekas to nepastebėjo.
Nebuvo nei ovacijų, nei jokių atpažinimo požymių. Niekas nesusigaudė,
kad čia pat grojo vienas iš garsiausių pasulyje smuikininkų Joshua Bell
.
Smuiku, kurio vertė 3,5 mln.$, jis grojo vienus iš gražiausių kūrinių
kada nors parašytų smuikui. Juolab jie nežinojo, kad dvi dienas iki šio
grojimo metro stotyje, į Joshua Bell koncertą Bostono Teatre buvo
parduota bilietų už 100 000$.
Tai tikra istorija. Joshua Bell incognito grojimą metro
organizaqvo „Washington post" kaip socialinį tyrimą apie žmonių
suvokimą, skonį ir prioritetus. Tyrimo tikslas buvo: banalioje
aplinkoje, netinkamą valandą ar mes suprasime grožį, ar atpažinsime
talentą netikėtame kontekste? Jei mes nerandame laiko, kad sustotume ir
išgirstume vieno iš garsiausių pasaulyje muzikų, grojančių vieną iš
gražiausių kada nors parašytų kūrinių, kiek daug gerų dalykų mes
pražiopsome savame gyvenime?