Pradėkime tiesiog dabar tikėtis paties geriausio iš viso to, kas yra pasaulyje. Ir dar - linkėkime to paties ir visiems kitiems žmonėms. Visatoje yra tiek visko, kad pakaktų kiekvienam. Ir visata sugeba sukurti daugiau ir geresnių dalykų visiems tiems, kas to iš jos tikisi.
Geros kavos puodelio, mielo draugo skambučio, žalios spalvos sankryžoje, mėgstamos dainos eteryje, slaptos svajos pildymosi, sekmės loterijoje ir vaivorikštės grožio lietuje.Saulėtų dienų, šypsenos, išsipildančių norų, meilės ir aistros laukinės.

"Kiekvienas esame tarsi laivas, keliaujantis plačiu gyvenimo vandenynu. Vėjai ir audros, lankys tave, bet tol, kol valdysi vairą ir bures, gali plaukti kur tik nori, nepaisydamas vėjų nei audrų. Kita vertus, vėjai ir audros gali būti naudingi, jeigu juos tinkamai išnaudosi.
Audros išvalo orą ir atneša lietų, o koks gyvenimas be lietaus? Niekas neaugtų, nešvytėtų vaivorykštė, nepatirtume gyvenimo pilnatvės. Audras atpučia vėjas, jei žinosi, kaip vairuoti laivą, visada galėsi pažaboti vėją savo naudai. Nėra tokios problemos, kurioje neslypėtų koks nors racionalus grūdas. Viskas, kas nutinka gyvenime turi savo tikslą ir priežastį – tai pamokos, galinčios praturtinti gyvenimą. Dauguma žmonių tik plaukia pasroviui, blaškomi audrų bei vėjų, jie – aplinkybių aukos, nežinančios apie vairą ir bures. Jie užmiršo vairuoti savo laivus ir kaltina orą, nesuvokdami, kad gali išsivaduoti iš aplinkybių ir būti laimingi."



Niekuomet nešnekėkite blogai apie save.Tuo ypač mielai pasirūpins jūsų draugai.

Aš niekada ir netikėjau pasaulio tobulumu.
Mano optimizmas reiškėsi ir šiandien tebesireiškia tik štai kuo:aš tikiu,kad mes galime bent šiekt tiek paveikti įvykius,ir kad,nieko nepaisant,jeigu mums teks patirti nelaimę,mes galėsime ją ir oriai pakelti.

Pasaulis sutvarkytas taip,kad aš pats atsakau ir už gražų orą,ir už audrą-ir ne vien savyje,bet ir aplink save.



Daug žmonių mūsų pasaulyje gyvena lyg zombiai - taip, nebijokime šio žodžio - skuba į darbus, vėluoja, vėlai eina miegoti, valgo paskubomis, nemato ir negirdi aplinkos - tiesiog gyvena darbas-miegas režimu. Mes nevertiname to, ką turime, vos spėjame paskui mūsų itin spartų gyvenimo tempą, o vėliau stebimės, kodėl psichologų ir psichiatrų kabinetai užkimšti vis daugiau liūdinčių veidų.

Dėl to mes kaltiname visuomenę, aplinkybes, kaimynus, tėvus, brolius, seseris ir visa kita, ką įmanoma kaltinti.

Bet ar tikrai jie dėl to kalti?

Kalti esame patys. Nes mes neįsisąmoniname vieno paprasto fakto - gyvenimas yra mūsų rankose. Šis sakinys nuvalkiotas, atsibodęs, tačiau esu pasiryžusi kartoti jį tol, kol aš ir mes visi suprasime jo esmę ir įsigilinsime į tai. Gyvenimas yra mūsų rankose. Ne visuomenės. Ne valstybės. Ne kaimynų. Tik mūsų.

Pradėkime kažką keisti. Sudrumskime tą drumzliną vandenį, kuriame plūduriuojame jau daug metų. Pradžiai iš lėto mėginkime palengva irtis į priekį. Kiek vėliau, pajutę jėgą ir pasitikėjimą savimi, galėsime pradėti plaukti. Vis greičiau ir greičiau. Kol išplauksime į švarius vandenis. Ten, kur mums ir vieta.